Trynukai Jokūbas, Evita ir Vytis. 25 sav.

Autorius Giedrė Šopaitė-Šilinskienė 2018/01/30 0 Komentarai Gimę per anksti. Istorijos,

Tuos, kuriems kartais atrodo sunku susitvarkyti su vienu kūdikiu, raginame susipažinti su trynukus auginančia Leipų šeima. Jų istorija ypatinga - trynukai pasibeldė neįtikėtinai anksti - 25 nėštumo savaitę. Jokūbo, Evitos ir Vyčio istorija - mamos Vitos lūpomis.

 

Vaikutį tikrai planavom ir laukėm jo labai nuoširdžiai. Kad laukiamės iš karto trijų, irgi sužinojome gana anksti. Tai buvo ir iššūkis, ir triguba laimė mūsų šeimai. Daktarai siūlė vieną vaikutį „išimti“ ir palikti augti du. Buvom supažindinti su visomis galimomis rizikomis, bet supratom tik vieną, kad ne mums spręsti, kam gyventi, o kam ne, juk gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. 

 

Prognozės pasitvirtino. Į ligoninę atsiguliau 2015 m. gruodžio 10 d. 20 nėštumo savaitę pradėjo atsiverti gimdos kaklelis. Buvo atlikta kaklelio užsiuvimo operacija.  24-os savaitės pradžioje iš vieno vaisiaus pradėjo bėgti vandenys. Sausio 10 dieną atsidūriau Santaros klinikose. Tempėm laiką. Buvo suleisti plaučiukus brandinantys vaistai. Planas buvo, kol neprasidės infekcija, paauginti vaikus pilve. Pavyko ištemti 8 sunkias laukimo ir nerimo pilnas dienas. Gydytojai laukti nepadėjo, tik gąsdino ir grasino, kad nesugalvočiau gimdyti naktį, nes nebus kam išgelbėti vaikų. Tokią frazę per 8 dienas girdėjau iš trijų budėjusių daktarių, tarsi gimdysiu ar ne, priklauso nuo mano norų. Tada naktimis melsdavausi, kad tik sulaukčiau ryto. Liūdna, skaudi ir visam gyvenimui turbūt likusi patirtis. 

 

Taigi 2016-01-18 25 savaitę gimė mūsų su vyru trys mažučiai, bet dideli stebuklai - Jokūbas 755 g 11.23val, Evita 720 g 11.24val ir Vytis 820g. 11.25val. 

 

Kai pradėjau jausti kojas (po dalinės nejautros), skubėjau pamatyti savo vaikus. Laukė dar vienas sukrėtimas. Negalėjom patikėti, kokie jie buvo maži, kokie silpnučiai, gležnučiai. Nei paliesti, nei priglausti... Abu su vyru negalėjom sulaikyti ašarų, bet suvokėm, kad dabar dėl vaikų turim būti stiprūs, kaip niekad anksčiau. Kuo mes galėjom padėti, tai tik buvimu šalia, o aš kaip mama – savo pienu. Patyrus tiek iššūkių, pienas irgi gaminosi lėtai ir negausiai, bet rankų nenuleidau. Mano džiaugsmui, išmaitinau visus vaikus lygiai puse metų.

 

Trys vaikai, trys istorijos. Kiekvienas nešė savo sunkius išbandymus. Evita ilgiausiai išbuvo prijungta prie kvėpavimą palaikančių aparatų. Turėjo dvi operacijas: vieną – akyčių , kitą – širdelės botalo latako uždarymo operaciją. Vytis turėjo vieną akyčių operaciją. Jokūbas mūsų ypatingas vaikutis. Jis kovotojas, nors turėjo labai menkas prognozes, apskritai nedaug suteikė vilties, kad gyvens. Buvo sunkaus laipsnio kraujosrūvos smegenyse. Trečią parą gimus jam trūko plautis. Vėliau sutriko inkstų veikla. Tada sekė sunkios formos retinopatija. Atlaikėm dvi akyčių operacijas. Tada visi susirgo vėlyvu naujagimių sepsiu. Bet mes kasdien buvom šalia. Kai buvo galima paimti ant rankų ir priglausti prie krūtinės – mylavom, dainavom, kalbėjom su visais trimis pamainomis. Mūsų vaikučius gydanti gydytoja Aušrinė Pliauckienė – tas žmogus, kuriam visą gyvenimą liksim dėkingi už tą šilumą, už tą meilų prisilietimą prie vaikų, už tai, kad visada tarsi iš jos lūpų kalbėjo viltis, kad viskas bus gerai. Matėm Jos pastangas. Skubėjom kas rytą išgirsti naujienų. O Ji visada tas blogas ar geras žinias mokėjo profesionaliai pateikti. Aušrine, AČIŪ Jums!

 

Pagaliau, po 5 mėnesių, praleistų ligoninėje, sugrįžome į namus. Po ilgų penkių mėnesių, pagaliau namuose. Šiai istorijai jau lygiai du metai. Evita ir Vytis galima sakyti pasivijo savo amžiaus vaikus. Guvūs, energingi, žingeidūs, meilūs vaikai. Jokūbas - mūsų šypsena, nuoširdžiausias juokas, šiluma ir gėris. Jo raida vis dar smarkiai vėluoja, turim visą saują diagnozių (cerebrinis paralyžius, silpnaregystė, epilepsija, mišrus raidos sutrikimas, mikrocefalija ir pan.), bet toliau sėkmingai kovojam.

 

Prieš šias Kalėdas gavome didelę dovaną, vaikutis pradėjo ropoti. Judrus Jokūbas, nenustoja mūsų džiuginti. Su mūsų Jokūbu dirba labai daug specialistų, bet kai matom jog pats vaikas nori žengti į priekį, mes sustoti tiesiog neturim teisės. Ieškom viso, ko geriausio savo vaikui. Tikiu, kad greitai pajausim, ką reiškia eiti. 

 

Tikiu, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio į vaikus. O mes tikim, kad viskas bus gerai. Ne, nebus – Jau yra GERAI, nes mes GYVENAM. 

 

Anksti.lt žodis: šiai nuostabiai Leipų šeimai tikrai nestinga optimizmo ir jėgų. Reikia tik šiek tiek pagalbos mažajam Jokūbui. Jam reikalinga efektyvi neuroreabilitacija užsienio centre. Prisidėti prie pagalbos Jokūbui galite ir Jūs bent simboliniu pavedimu: LT07 7044 0001 8364 4740, Vita Leipienė (Jokūbo mama). Pavedimo paskirtyje būtinai nurodykite „Parama Jokūbui“ – visos lėšos bus skaidriai apskaitytos ir deklaruotos VMI. AČIŪ UŽ JŪSŲ PARAMĄ!

Rašyti komentarą