Lukas (25 savaitės)

Autorius Giedrė Šopaitė-Šilinskienė 2017/07/10 0 Komentarai Gimę per anksti. Istorijos,

Stebuklų kupina istorija apie Luką, kuris gimė 25 savaitę sverdamas vos 860 gramų. Apie sunkią pradžią, išbandymus šeimai ir viltį. Kad viskas bus gerai :)

 

2015 metų lapkričio 16 dienos ankstyvą rytą, vyresnėlei dukrai šukavau plaukus prieš mokyklą. Staiga nubėgo vandenys. Buvo 23-ia nėštumo savaitė. Tą dieną prasidėjo didžiausias mūsų šeimos išbandymas...

 

Santariškių klinikų priėmimo skyriuje gydytojai konstatavo, kad vandenų visiškai nebeliko. Bet kurią akimirką prasidės priešlaikinis gimdymas. Kūdikis kojytėmis į apačią, sveria kiek daugiau nei 600 gr, viltis išgyventi artima nuliui. Mane paguldė nėštumo patologijos skyriuje, dėl visa ko suleido plaučius brandinančių vaistų, pradėjo leisti antibiotikus dėl spėjamos bakterinės infekcijos. Sąrėmių laukimas. Praėjo diena, antra, trečia. Sąrėmiai neprasideda. Daromi kraujo tyrimai, kartojama echoskopija. Ir štai, pirmasis stebuklas – kūdikis pilve visiškai be vandenų apsivertė galvute žemyn. Periodiški gydytojų konsiliumai, mes su vyru vis deramės, kad dar palauktų, dar paaugintų kūdikėlį pilve. Prasidėjus antrajai savaitei ligoninėje, pradėjau jausti kūdikio judesius. Besibaigiant antrajai savaitei medikai daugiau nebenori laukti – paskiriama gimdymo data, lapkričio 30 d.

 

Pamenu, per gimdyklos langą mačiau krentant didžiules snaiges. Leidžiami skatinamieji, siaubingas skausmas, mano ir vyro ašaros, baimė, kad kūdikį prarasime net jo nepamatę. Akušerė užeina retai – visos gimdyklos pilnos, yra svarbesnių pacienčių. Netikėtai prasideda ūmus kraujavimas. Vyras kviečia medikus, kažkas šaukia “raudonas kodas”. Atsidalijo placenta, o neonatologų komandos dar nėra. Pagaliau po kelių stūmių užgimsta vaikelis. 860 gramų, 30 centimetrų. Ir mūsų didžiausiai nuostabai – berniukas! O juk visi echoskopai žadėjo mergaitę – štai ir antrasis stebuklas. Per daktarų nugaras jo nematau, bet man akušerė sako „gyvas, kvėpuoja“.

Džiaugsmas, kad turime sūnų, ir slegianti baimė, ar užteks jam jėgų išsikapstyti.

Mes su vyru keliaujame į pogimdyvinę (atskirą neišnešiotukų mamų) palatą, o Lukas – į naujagimių intensyviosios terapijos skyrių. Pamačiau jį po 5 valandų. Neįtikėtinai mažytį didžiuliame inkubatoriuje, visą raudoną, „paslėptą“ po celofaniniu uždangalu. Jausmai buvo visiškai sumišę. Džiaugsmas, kad turime sūnų, ir slegianti baimė, ar užteks jam jėgų išsikapstyti.

 

Traukiau pieną po lašelį, nešiau kas 3 valandas. Iš pat pradžių tų lašelių buvo per mažai, tad sesutė leido atsargiai jį paliesti. Gamta padarė savo – pieno pradėjo gamintis tiek, kad namo teko vešti atsargų.

 

Gana greitai prasidėjo ir blogos naujienos. Lukas pavargo pats kvėpuoti, todėl teko intubuoti – už jį kvėpavo aparatas. Naktį prasidėjo traukuliai – galvos echoskopija parodė, kad kraujas išsiliejo į smegenis. Kairysis skilvelis – II laipsnio kraujosrūva, dešinysis – IV, sunkiausio, laipsnio kraujosrūva. Didžiulė. Sunaikintas beveik visas dešinysis skilvelis. Daktarai sako, kad labai blogai.

„Medicina dabar yra visagalė, mažiukas tikrai išsikapstys. Tik tėvams tai dabar visai nepavydžiu...“

Psichologiškai buvo košmariškai sunku. Kas 3 valandas keliauji Akušerinio koridoriais link užrakintų reanimacijos durų ir nuolat prasilenki su tėčiais, nešinais balionais ir gėlėmis, arba poromis, kurie šypsodamiesi išsineša savo naujagimius automobilinėse kėdutėse. O tu eini toliau ir nežinai, kokias naujienas ten rasi... O gal jau neberasi. Nieko.

 

Pirmosiomis dienomis artimieji perdavė draugės žodžius: „medicina dabar yra visagalė, mažiukas tikrai išsikapstys. Tik tėvams tai dabar visai nepavydžiu...“ Šitų žodžių laikiausi įsikibusi – jei jau mano vaikas išsikapstys, aš neturiu teisės pasiduoti.

 

Po savaitės Luką perkėlė į kitą gatvės pusę – reanimobiliu pervežė į Vaikų ligoninės Naujagimių Intensyviosios terapijos skyrių. Mane išleido namo. Namo jau labai norėjau – 3 savaites nemačiau savo vyresnėlės, kuriai irgi nelengvas laikas. Bet grįžti namo be vaiko ir be pilvo, palikus jį kažkur toli... Užgriuvo didžiulis netekties jausmas. Tiek mano, tiek vyro nuotaikos svyravo priklausomai nuo to, ką išgirsdavom iš medikų. Skirstėme dienas į „geras“ ir „blogas“. Laikėmės įsikibę už kiekvieno vilties siūlo. Skaitėme neišnešiotukų istorijas, ieškojome laimingų istorijų mažiausių ankstukų, kurie turėję IV laipsnio kraujosrūvas.

 

Važinėjom pas Luką kiekvieną dieną. Vežiau nutrauktą pieną, dainavau lopšines, kalbėjau su juo ir žadėjau, kad daug visokių dalykų darysim, kai jis paaugs. Tik Tu sustiprėk. Tik nepasiduok.

 

Pirmąkart savo sūnų priglaudėme per Kūčias, jam buvo 24 dienos. Kengūravimo laukdavau kaip šventės. Jaučiau, kad kol jis pas mane, nieko blogo negali atsitikti. Aš jam perduodu visą stiprybę ir viltį. Ir didžiulį norą gyventi.

Nors Lukas antrasis vaikas, bet su juo viskas kitaip, teko mokytis prižiūrėti ankstuką.

Pagaliau sausio 7 dieną išgirdome – keliaujate į antrą aukštą! Tai reiškė, kad perkelia į Neišnešiotukų skyrių ir pagaliau būsime kartu. Ir štai Lukui sulaukus 30-ies savaičių ir 1120 gramų svorio, apsigyvenome drauge, aš ir mano berniukas inkubatoriuje. Nors Lukas antrasis vaikas, bet su juo viskas kitaip, teko mokytis prižiūrėti ankstuką. Pirmosiomis paromis nemiegojau ir stebėjau skaičiukus monitoriuje, kurie rodė deguonies satūraciją. Gaivinau, kai 2 kartus ištiko apnėjos, kūdikis pamiršo kvėpuoti, visas pamėlynavo. Išmokau labai greit pakeisti sauskelnes (kad nesušaltų), taisyklingai guldyti embriono poza, saugoti nuo šviesos ir triukšmo, kurio net ir tokiame ypatingame skyriuje buvo per daug. Kiekvieną vakarą sverdavau ir skaičiuodavau kiekvieną priaugtą gramą. Nuo 34-os savaitės pradėjome mokytis valgyti iš buteliuko, žįsti buvo per sunku. Nuolatinės gydytojų apžiūros – galvos echoskopija (smegenų kraujosrūvos rezorbavosi, didžiosios vietoje susiformavo cista), akių gydytojas (retinopatija, tačiau toliau nepažengė, pasitraukė pati), vidaus organų echoskopija (inkstų kalcinozė dėl vit.D perdozavimo). Ir pagaliau sprendimas – po 5 savaičių Neišnešiotukų skyriuje galime važiuoti namo.

 

2016 metų vasario 17 d., šviečiant žiemiškai saulei, su ašaromis akyse, parsivežėm savo sūnų namo. Jis buvo 36 savaičių, 2234 gr svorio. Po šitiekos baimių ir nerimo kupinų dienų, diagnozių ir ašarų parsivežti namo Luką buvo didžiausias stebulas!

 

Dabar Lukui yra 19,5 mėn. tikrojo ir 16 mėn. koreguoto amžiaus. Jis savo ūgiu ir svoriu lenkia beveik visus panašaus amžiaus neišnešiotukus. Šitas vaikis beveik visą laiką išsišiepęs – absoliutus pozityvas, o jei zyzia, tik su reikšminga priežastimi: nori valgyt, miegot arba švarių sauskelnių. Labai gerai valgo, kietai miega, yra linksmas ir aktyvus vaikas. Tačiau atvirai sakome, kad jo raida ir sveikata reikalauja nemažai pastangų ir dėmesio. To, ką kiti vaikai išmoksta savaime, Luką reikia ilgai ir kantriai mokyti.

Žinome, kad mūsų dar laukia ilgas kelias ir ne visos dienos bus džiugios. Bet bus, kaip bus.

Nuolat mankštinamės, kad išmokytume ropoti, o vėliau ir vaikščioti, lankome logopedo užsiėmimus, kad paspartintume vėluojančią kalbos raidą. Treniruojame kairę kūno pusę, kuri dėl cerebrinio paralyžiaus yra labiau įsitempusi ir mažiau judri. Geriame vaistus nuo epilepsijos ir maisto papildus inkstų kalcinatams tirpdyti. Nuolatinių kineziterapeutų, ergoterapeutų ir logopedų užsiėmimų reikės mažiausiai iki 7-erių metų, o gal ir ilgiau. Gali būti, kad specialių programų, skirtų paspartinti Luko raidą, reikės ieškoti ir užsienyje. Bet mes labai tikime, kad mūsų Mažiukas tikrai pasivys bendraamžius, keliaus į darželį, vėliau į mokyklą, galės žaisti futbolą, plaukti ir daryti kitus smagius dalykus.

Žinome, kad mūsų dar laukia ilgas kelias ir ne visos dienos bus džiugios. Bet bus, kaip bus. Mūsų istorija yra laiminga istorija, o mes su ankstuko atėjimu įgijome supergalių. Didžiausia jų – tikėjimas stebuklais. Mūsiškis stebuklas perduoda Jums linkėjimų :)

 

Giedrė ir Lukas

2017 m. liepa

Rašyti komentarą