Kai ateina JI

Autorius Giedrė Šopaitė-Šilinskienė 2020/04/15 2 Komentarai Psichologiniai reikalai,

Tai atsitinka tą akimirką, kai užrinku ant siuntančių vaikų arba pradedu ašaroti iš pykčio ir nuovargio. Tada, kai gaunu eilinį priekaištą iš darbdavio dėl neatsakyto elektroninio laiško ar vyro dėl neišplautų virtuvės grindų. Būtent tą akimirką ateina JI.
Jai tarp 40 ir 50 metų. Liekna, tamsiai apsirengusi, su plačiakrašte skrybėle. Tamsiomis akimis, balta oda. Kietai sučiauptomis lūpomis, šaltu žvilgsniu ir aristokratiška laikysena.

Mane vėl aplankė Kaltė.

Vaikšto aplink mane lėtai, apžiūrinėja nuo galvos iki kojų ir abejingu, ginčytis neleidžiančiu tonu pradeda kalbėti man tiesiai į ausį:
- Kokia tu motina, kad su nuosavais vaikais negali susitvarkyti?
- Pažiūrėk, kaip atrodai – kelias dienas neplauta galva ir treningai.
- Šiandien vėl pieniškos dešrelės su bulvių koše - kokiu šlamštu savo šeimą maitini?!
- Visos atranda laiko lavinamiesiems žaidimams su vaikais, o taviems tuoj nuo televizoriaus akys išvarvės.
- Darbdavio vietoje, aš seniai būčiau iš darbo išmetusi tokią nevykusią darbuotoją kaip tu!

Galvoje vis skamba ir skamba tas ledinis balsas. Gūžiuosi iš slegiančio nusivylimo ir paniekos savo silpnumui. Juk kitos suspėja. Visas feisbukas pilnas dailių, pasitempusių mamų, kurios su vaikais spalvina gėlių vazonėlius, sėja petražoles, gamina sveikuolišką maistą, tuo pat metu atsakinėja į darbinius skambučius ir organizuoja vakarienes su draugais per zoom’ą. Ir dar sportuoja. Ir dar namų sąlygomis pasidaro ilgalaikį manikiūrą. Ir dar perskaito kelias knygas. Ir… ir… ir…

Juodai apsitaisiusi ponia, kuri ir atnešė visus šiuos baugius priekaištus, žvelgia į mane triumfuodama. Ji pasiekė savo. Ji sugniuždė. Atėmė jėgas ir pasitikėjimą savimi.

Stoviu viduryje virtuvės ir nežinau, ko imtis. Bet iš kažkur išniro seniai girdėtas patarimas: „Kai nežinai, ko imtis, tiesiog pasidaryk kavos“.
Pasidariau. Su pienu ir cukrum. Ir dar šokoladiniu saldainiu šalia.

Ir būtent tuomet pasidarė kažkiek lengviau kvėpuoti. Nugara išsitiesė. Užplūdo jausmas, kad šita viskuo nepatenkinta ponia K. išvis nieko neišmano.

Tą akimirką pradedu su ja ginčytis.
- Neaiškink man, kas yra gera mama. Mano vaikai nėra alkani, jie miega, žaidžia, bendrauja, dūksta kaip ir kiti vaikai. Jie sveiki. Jiems nelengva. Bet jie laimingi. To visiškai pakanka.
- Nelygink manęs su feikinėm supermamytėm. Aš suprantu, kad visos rodom tik tas akimirkas, kai esam gražios, kai iš orkaitės ištraukiam antį, kai mums pavyksta, o ne tada, kai susimaunam. Kartais man pavyksta, kartais ne. Turiu teisę būti netobula.
- Karantinas, izoliacija ir viskas, kas šiuo metu vyksta yra sunku. Normalu, kad būna slegiančių akimirkų. Jos nedaro manęs bloga mama. Ar bloga žmona. Ar bloga dukra, drauge ar darbuotoja. Dėl jų neturiu jaustis kalta. Nes tiesiog yra sušiktai SUNKU!!!

Apsidairiau – juodai apsirengusios ponios nebeliko.
Nusišypsojau. Šiandien aš laimėjau.

 

2 Komentarai

Jurgita:
2020/04/16, 14:18:17, Fb
Atsakyti

O jei Ja isivaizduoti kaip Mociute. Mylima mociute su prijuoste lesalo visciukams... sukirdusiom rankom siltu veidu, meilingu zvilgsniu.. kuri sako vaikeli sufeilinai, pasitaiko. Pailsek... paglostik vaikams galvas, pabuciuok rankas ir pasakyk kaip dziaugiuosi, kad turim desreliu ir kad jus jas megstate. . Apkabink save, pasileisk gera muzika ir pasok. Skirk vaikeli sau laiko. Apsivilk ta raidona suknele.. lupas pasidazyk ir paselk su vaikais. Gyvenimas toks trumpas, nekviesk tu poniu i namus... bo vyra isves:) Myliu... Apkabinu...

Jurgita:
2020/04/17, 06:40:22, FB
Atsakyti

Siryt atsibudau su nusvitimu i savo komentara:))) pirmiausia tai kaltes jausma sukeiciau su atjauta. Taip pati darau, kai matau kad jau nebegaliu, Teiseja perjungiu i gera paguodzianti drauga... nes nieko gera grauztis.. taciau straipsnio autore vistik paskatino sugrizti i ta jausma ir isjausti ji. Ir supratau, kad as vistik vengiu kaltes jausmo. Nezinau dar ar ji pudruoju, ar tiesiog pamacius is karto perjungiu savo mintis. Nes kaltinti save uz tai ko nepadariau galeciau ilgai ir nuobodziai.. dulkiu nevaliau jau virs menesio, galva plaunu kas antra vakara, ant vaiku supykstu ir pasaka be galo. Bet esu ismokusi neikristi i kalte ir nekaltinti kitu. Ir Jums siulyciau, kai ateina kalte del desreliu:) prisiminkit, kad tai ir jusu vaikystes megstamiausias maistas.. ir kai ateina Ji, visa tokia grazi, galite ja pakviesti tu desreliu paragaiti, duoti skudura i rankas ir paprasyti padeti:) arba tiesiog sumazinti ja iki grudo dydzio ir pasodinti greta tokiu pat sumazintu baimes jausmo ir kitu sveciu. Viskas yra musu mintys.. ir mintyse. Aciu Autorei uz straipsni, kuris paliete ir ryte pazadino anksciau atsikelti:)

Giedrė Šopaitė-Šilinskienė:
2020/04/18, 14:51:40

Ačiū už pasidalinimą mintimis, jausmais ir patarimais :) Gera žinoti, kad esame ne vienos, kad visų galvose ir širdyse apsilanko tos pačios emocijos, kad visos su tuo pačiu dorojamės. Kiekviena taip, kaip gaunasi. Ir tikrai manau prasminga pasidalinti, tai kaipgi gaunasi. Toks ir buvo mano teksto tikslas :) Šilti linkėjimai - G.

Rašyti komentarą