Ankstukas ir jo vyresnis broliukas ar sesutė

Autorius Laura Čirbienė 2018/04/20 0 Komentarai Ankstukų broliai ir sesės,Psichologiniai reikalai,

Laukdami antrojo ar trečiojo vaikelio, tikimės, kad kūdikis gims laiku, sveikas ir atneš dar didesnę pilnatvę į mūsų namus. Tačiau kartais svajonės sudūžta. Ankstukui gimus šeimoje, kurioje auga vyresni broliukai ar sesutės, tėvams ypatingai sunku pateisinti visų norus bei lūkesčius. Dažnai vyresnėliai lieka nuošalyje didžiulio šurmulio, kilusio dėl nelauktai gimusio ypatingo šeimos nario, ir tai labai sužeidžia, nes staiga pasikeičia buvusi šeimos rutina, trūksta tėvų dėmesio ir šilto, nerūpestingo bendravimo. Kaip padėti vyresniems šeimos vaikams, kai gimsta ankstukas? Pateikiame 4 praktinius patarimus, kaip padėti vyresnėliams priimti ir sukurti ryšį su jų mažaisiais broliukais ar sesutėmis.  
 

  1. Atsiminkite, kad Jūsų reikia ir kitiems vaikams. Pirmosiomis dienomis po ankstuko gimimo, be jokios abejonės, visos jėgos turi būti skirtos įveikti didžiuliam šokui ir prisitaikyti prie nelauktai pasikeitusių aplinkybių. Bėgant dienoms, kai ankstukas stiprėja naujagimių skyriuje, pamažu reikia atrasti naująją rutiną ir joje privalo atsirasti vietos vyresniems vaikams. Periodiškai turite dalį laiko praleisti su jais, o tuo metu neišnešiotuko priežiūrą patikėkite medicinos personalui ar kitiems šeimos nariams. Tikrai nebus lengva palikti ligoninės erdvę, kils nerimas ir mintys "kaipgi galiu savo kūdikį palikti nepažįstamiesiems?". Tačiau jei neturit galimybės būti visą dieną šalia savo kūdikio ar reikia kažkuriam laikui pasitraukti, pasitikėkit personalu. Susipažinkite artimiau su slaugėmis, pabendraukite su jomis, pasidalinkite savo nuogąstavimais, ir greičiausiai pajausite jų nuoširdumą ir atjautą. Kiekvienas išvažiavimas iš ligoninės mamai yra skaudus, tačiau Jūsų lygiai taip pat reikia ir kitiems vaikams. Tuo metu, kai nesate ligoninėje, personalui tikrai galite skambinti ir teirautis, kokia situacija ir kaip jaučiasi mažylis.
     
  2. Stenkitės sukurti kaip įmanoma "normalesnę" rutiną namuose. Mes tikrai žinome, kad, gimus ankstukui, žodis ,,normalus“ mums pasidaro dviprasmiškas. Tačiau vaikams tikrai reikia kuo didesnio stabilumo ir įprastinės rutinos, tuomet jie žino, ko tikėtis artimiausioje ateityje ir tai suteikia saugumo jausmą. Todėl, jei tik leidžia galimybės, palaikykite vyresniųjų vaikų įprastinę dienotvarkę: leiskite į darželį, mokyklą, būrelius, kartokite įprastinius ritualus. Čia pagelbėti gali artimieji, kurie dažniausiai labai nori padėti šeimai, gimus ankstukui, bet nežino, kaip. Tad paprašykite jų pasirūpinti vyresniųjų kasdienybe, kol Jūs slaugote naujagimį ligoninėje. Patys taip pat stenkitės palaikyti artimą, įprastinį bendravimą su vaikais, kartu vykdykite veiklas, kurias darydavote, pvz. pasiimkite iš darželio ar mokyklos, padėkite atlikti namų darbus, pažaiskite stalo žaidimą, pasivaikščiokite ir pan.  Vyresnėliai tikrai jaus, kad kažkas negero atsitiko, bet, jei tėvai darys kartu tuos pačius dalykus, jie žinos, kad svarbiausi žmonės ir svarbiausi dalykai tikrai nėra pasikeitę. O Jums laikas, praleistas su vyresniaisiais, suteiks vilties - stebėdami bežaidžiantį vaiką, įsivaizduokite, kaip kartu bėgios paaugęs Jūsų ankstukas...
     
  3. Padėkite vyresnėliams susipažinti su ankstuku. Ankstuko tėvų mintys beveik visą parą sukasi apie naujagimį.  Jie mato savo kūdikį kasdien, lanko arba slaugo Naujagimių skyriuje. O dabar įsivaizduokite, kad esate vyresnis brolis/sesuo. Turite mažąjį brolį/sesę, tačiau jo arba nesate visai matęs arba matęs vos kelis kartus. Vizito ligoninėje metu matote daug susirūpinusių veidų, pypsinčius aparatus, mažiuką kūdikį, apraizgytą laideliais... Tai visai nesutampa su tuo, ką pasakodavo tėveliai apie mažąjį brolį ar sesutę, kai ji dar gyveno mamos pilve. Susipažinimas su ypatingu šeimos nariu gali būti labai sudėtinga ir baugi patirtis vyresnėliams. Padėkite jiems susidoroti su ja. Kiekvieną dieną fotografuokite ir papasakokite vaikams, kaip laikosi jų mažasis brolis/sesuo tą dieną – būkite pozityvūs ir dėmesingi. Jei diena pasitaikė ne tokia gera, pavyzdžiui, vėl prireikė kvėpavimo aparatūros, nufotografuokite kūdikio kojytes, rankytes ir paklausinėkite vaikų, į ką panašūs mažylio pirštukai. Padėkite jiems pažinti savo brolį/sesę kiek įmanoma daugiau, net ir būnant toli.
     
  4. Būkite nuoširdūs. Vaikai yra labai įžvalgūs – kuo vyresni, tuo geriau ir giliau viską suvokia. Būkite atviri ir kalbėkite su vaikais apie tai, kas iš tikrųjų vyksta. Nemeluokite jiems. Sulaukite ir ramiai atsakykite į jų klausimus. O jų bus tikrai nemažai: „Ar jis/ji labai serga?“, „Kodėl tau liūdna?“, „Kodėl jūs negalite važiuoti namo?“, „Ar jis/ji turės dabar gyventi ligoninėje visą gyvenimą?“. Labiausiai skaudinantis klausimas, kuris iškyla vyresnėliams: „Ar vaikelis mirs?". Be galo skaudu apie tai kalbėtis su vaikais, tačiau tai yra būtina. Neišsakyti jausmai ir nepaklausti klausimai gali labai prislėgti vaikus, todėl į tai žiūrėkite, kaip į būtinybę. Ir svarbiausia, atsakinėkite į klausimus ramiai, su meile, padrąsinančiai. Taip padėsite vieni kitiems įveikti šiuos „amerikietiškuosius kalnelius“.

Parengta pagal: 

Rašyti komentarą